Dalyvavimas įprastinėje veikloje

Nėra jokių priežasčių, dėl kurių vaikas, vartojantis augimo hormoną, turėtų atsisakyti įprastos veiklos, tokios kaip įvairūs renginiai, kelionės ar sportas. Injekcijos yra svarbu, tačiau nemažiau svarbu gyventi normalų gyvenimą. Vaikas, kuriam diagnozuotas augimo hormono trūkumas, gali daryti viską, ką daro kiti vaikai, ir džiaugtis pilnaverčiu bei normaliu gyvenimu, tereikia truputį iš anksto suplanuoti ir pagalvoti.

Didysis sportas

Saugumas

Lytinis gyvenimas ir galimybė turėti vaikų

Mokyklos išvykos

Kelionės

Ar reikia pasakoti kitiems

Psichologinės problemos, susijusios su augimo hormono deficitu

Kaip elgtis su vaiku?

Alkoholio vartojimas

Ar AHD turėtume laikyti negalavimu ar negalia?

Didysis sportas
Nors augimo hormonas organizme neaptinkamas, visame pasaulyje jis yra laikomas dopingu. Jei augimo hormoną vartojantis vaikas ketina dalyvauti sporto varžybose, prieš varžybų pradžią jis privalo parodyti gydytojo pažymą atsakingiems varžybų pareigūnams. Dokumentus, patvirtinančius, jog vaikui reikia vartoti augimo hormoną, neužtenka pateikti varžyboms pasibaigus.

Saugumas
Nei tėvai, nei vaikai neturėtų skelbti visiems aplinkiniams, kad jų namuose yra šaldytuvas, prikrautas augimo hormono. Tai yra ypač svarbu, kai vaikai tampa paaugliais, nes pasitaiko, kad, pavyzdžiui, gimnastikos ar kito sporto varžybose dalyvaujantis klasės draugas gali apie tai išgirsti ir tada iškils pavojus jo saugumui. Kai kurie vaikai pradeda vartoti steroidus ar kitas medžiagas, kurias jiems pavyksta gauti, taigi, labai svarbu, kad augimo hormoną vartojantis vaikas labai gerai suprastų, kad kiti vaikai gali sau pakenkti, jei pradės jį vartoti. Tėvai turėtų paaiškinti vaikams, kad jiems trūksta augimo hormono ir todėl jie gauna trūkstamą dozę, bet vaistas gali rimtai pakenkti kitam organizmui, jei bus vartojamas, kai jo nereikia. Vaikas turi suprasti, kad tai ne vaistai nuo kosulio.

Lytinis gyvenimas ir galimybė turėti vaikų
Jei AHD yra gydomas, jis neturėtų daryti ženklios įtakos vaiko lytiniam brendimui. Augimo hormono terapija dažniausiai užtikrina, kad vaiko lytinė branda normaliai prasidėtų ir tęstųsi. Suaugę AHD sergantys pacientai taip pat gali gyventi normalų lytinį gyvenimą.
Suaugę asmenys, sergantys AHD, gali turėti vaikų, nepaisant to, ar jie gydosi, ar ne. Nei AHD, nei augimo hormono terapija neturi jokio poveikio galimybei turėti vaikų.

_{Į puslapio pradžią}

Mokyklos išvykos
Tėvai kartais nerimauja dėl mokyklos išvykų, nes bijo, jog niekas nenorės prisiimti atsakomybės, kad jų vaikui būtų atliktos injekcijos. Rekomenduojama, kad vaikai dar prieš išvyką pradėtų savarankiškai švirkštis vaistus. Tuomet užtektų paprašyti mokytojų, kad jie turėtų vaistus su savimi, bet jų nešvirkštų. Jei ir tai sudaro per daug nepatogumų, galima apsvarstyti galimybę sustabdyti gydymą išvykos metu, nes svarbiausia, kad vaikas galėtų bendrauti su savo bendraamžiais ir dalyvautų įprastoje mokyklos veikloje.
Kartais vaikais paprašo trumpam, trims dienoms nutraukti gydymą, kadangi dalyvauja išvykoje su klase ir nenori atlikti injekcijų klasės draugams matant. Vaikai neturėtų išsiskirti iš kitų daugiau nei būtina ir atsisakyti išvykos su klase, todėl kartais geriau tiesiog kelioms dienoms nutraukti injekcijas ir sudaryti vaikui galimybę smagiai praleisti laiką.

Kelionės
Kai kurie žmonės negali pakęsti minties, kad vykstant atostogų būtina pasiimti medikamentą. Jie klausia: "Ar aš tikrai privalau jį vežtis su savimi?" Tokiu atveju specialistai gali leisti nesivežti augimo hormono su savimi, tačiau prašo, kad pacientai apie tai juos informuotų. Tie, kurie stengiasi injekcijas atlikti kasdien, net ir atostogų metu, turėtų žinoti keletą dalykų, kuriuos reikia padaryti prieš kelionę, kad jos metu netektų susidurti su netikėtomis problemomis.
Laikymas šaltai
Daugumą augimo hormono produktų net ir keliaujant reikia laikyti šaltai. Galima naudoti šaltkrepšius su keičiamais šaldymo elementais, kad galėtumėte ilgesnį laiką laikyti augimo hormoną šaltai. Tačiau jei planuojate keliauti ilgiau nei vieną savaitę, gali kilti problemų. Tokiu atveju galima būtų pagalvoti apie termosą.
Jei keliaujate lėktuvu, augimo hormoną turėtumėte įdėti į šaltkrepšį. Niekada nedėkite jo į registruojamą bagažą, nes krovinių skyriuje jis per daug sušals, be to, oro linijos gali pamesti jūsų bagažą. Krepšį su hormonu saugokite, nes kitiems žmonėms jis gali pasirodyti panašus į kelioninį fotoaparato dėklą, dėl to jį iš jūsų gali pavogti.
Kelionėse taip pat galima naudoti vienkartinius švirkštus, kuriuos nebūtina laikyti šaltai.
Šios problemos neiškils, jei vartojate kambario temperatūrai atsparų augimo hormoną.
Sienų kirtimas
Muitinėse dažniausiai nekyla jokių problemų. Mes išduodame pacientams kelionės dokumentą, kuriame pažymime, kad vaikas turi su savimi turėti leidžiamus vaistus, adatas bei buteliukus. Klauskite gydytojo apie šiuos dokumentus.
Pacientui paprastai yra išduodama pažyma. Tai yra standartinės formos dokumentas penkiomis kalbomis, kuriame nurodoma, kad jis su savimi turi augimo hormoną. Vienam pažymą pamiršusiam pacientui teko medikamentus palikti muitinėje. Problemai išspręsti prireikė net mėnesio, taigi labai svarbu nepamiršti šio dokumento.

_{Į puslapio pradžią}

Ar reikia pasakoti kitiems
Patariant ar reikia pasakoti apie augimo hormono deficitą bei gydymą kitiems žmonėms, atsižvelgiama į konkretų vaiką bei jo jausmus. Jei vaikas nenori, kad apie tai žinotų kiti, nėra jokio reikalo jiems pasakoti. Kita vertus, nereikia drausti vaikui to daryti, jei jis nori, kad ir kiti žmonės apie tai žinotų. Labai dažnai tai priklauso nuo vaiko amžiaus. Jaunesniems vaikams kartais patinka nusinešti augimo hormono švirkštimo prietaisą į vaikų darželį, pasakoti apie jį, visiems jį rodyti ir leisti kitiems vaikams jį palaikyti. Šiuo klausimu vaikai tampa jautresni artėjant lytinio brendimo laikotarpiui. Mergaitės dažnai apie tai papasakoja tik savo geriausiai draugei. Skirtingi žmonės gali skirtingai patarti, dažnai tai priklauso nuo to, kas yra priimtina visuomenėje, tačiau viskas turėtų priklausyti nuo paties vaiko ir jo jausmų.
Mokyklos darbuotojai
Apie gydymą tėvai dažniausiai informuoja mokyklos bendruomenės slaugytoją ir mokyklos direktorių, kadangi dėl sveikatos patikrinimų vaikui teks dažniau praleisti pamokas. Būtų neblogai įspėti ir vaiko mokytoją, ypač vaiko klasės auklėtoją bei fizinio lavinimo mokytoją, kad šie nenustebtų pastebėję, jog vaikas mokykloje pasikeitė.
Broliai ir seserys
Akivaizdu, kad nuo brolių ir seserų augimo hormono injekcijų nepaslėpsi. Reikėtų pasistengti, kad kiti vaikai šeimoje išmoktų žiūrėti į šias procedūras kaip į bet kokią kitą kasdieninę veiklą – tada besigydantis vaikas nesijaus izoliuotas ar ne toks, kaip visi.
Draugai ir bendraklasiai
Šeima turi pati nuspręsti ar apie augimo hormono deficitą ir terapiją pasakoti kitiems, ar ne. Tačiau visada yra gerai būti atviriems šia tema, nes tai gali padėti aplinkiniams suprasti, kodėl jūsų vaikas turi atlikti injekcijas. Vaikas gali apie tai paruošti pranešimą ir papasakoti savo bendraklasiams, kas tai yra ir kaip viskas vyksta. Tada, pavyzdžiui, jam nereikės slapstytis išvykos su klase metu. Be to, jei vaikas yra žemo ūgio, gerai, kai bendraklasiai žino, kad to priežastis – augimo hormono trūkumas, ir kad būtent dėl to jam reikia švirkštis vaistus.
Be abejo, vaikams reikia apie tai pasikalbėti, tačiau jie turėtų atidžiai pasirinkti, kam apie tai pasakoja. Specialistai nepataria pasakoti apie augimo hormono terapiją savo draugams tol, kol vaikas nežinos, kuriais iš jų jis iš tiesų gali pasitikėti. Nes galiausiai iš jo gali pradėti šaipytis. Besigydančiam vaikui švirkštimo priemonė gali atrodyti tarsi medalis ir jis norės nusinešti jį į mokyklą ir parodyti visai klasei, tačiau kiti vaikai gali pradėti jį erzinti ir vadinti narkomanu.

_{Į puslapio pradžią}

Psichologinės problemos, susijusios su augimo hormono deficitu
Žemas ūgis bei ilgalaikis medikamentų vartojimas gali turėti psichologinių pasekmių  prieš gydymą, jo metu ir netgi jam pasibaigus. Tėvai turėtų į tai atsižvelgti ir imtis visų priemonių, kad padėtų savo vaikui tapti laimingu bei emociškai sveiku suaugusiu žmogumi.
Jei dėl žemo ūgio arba augimo hormono terapijos vaikas jaučiasi labai prislėgtas, jam pagalbą gali suteikti šeimos gydytojas, tačiau iš tiesų retai pasitaiko, kad vaikas jaustųsi toks nelaimingas, jog jam reikėtų psichologo konsultacijos.
Psichologo požiūris į žemaūgiškumą
Dėl žemo ūgio kai kurie vaikai gali turėti psichologinių problemų. Dalis iš jų pasireiškia tik tam tikrame gyvenimo etape, tačiau kitos gali tęstis visą gyvenimą. Žemas ūgis – tai tik viena iš daugelio problemų, su kuriomis vaikui tenka susidurti. Negalime sakyti, kad tai ne problema, tačiau tai yra problema, su kuria dauguma puikiai susitvarko.
Žemo ūgio vaikui sunkiausia jaustis kitokiu ir tai gali rimtai pakenkti jo savigarbą. Tėvai turėtų dėti daug pastangų, kad jų vaikas jaustųsi toks pats kaip visi. Gali būti sunku surasti vaikui jo amžių atitinkančius tinkamo dydžio drabužius, tačiau tai tikrai gali padėti vaikui geriau jaustis bendraujant su bendraamžiais. Jeigu tėvai labai pasistengs ir suras pakankamai mažą dviratį, kuris tinka jų vaikui, bet atrodo lygiai taip, kaip kitų vaikų dviračiai, vaikas mažiau gėdysis dėl to, kad jis yra kitoks. Tokie maži dalykai gali labai padėti vaikui jaustis normaliu, tokiu kaip ir visi kiti.
Taip pat tėvai turėtų paaiškinti vaikui, kad ūgis – dar ne viskas. Žemaūgis žmogus taip pat gali būti labai gražus, jis gali turėti gražius plaukus, gražias akis. Labai svarbu, kad tėvai padėtų vaikams suvokti, kad žmogaus išvaizda – ne vienintelis svarbus dalykas gyvenime.
Tėvai turi pasistengti, kad vaikas suprastų, kad jis yra šaunus toks, koks yra. Tėvai labiau nei paprastai turėtų palaikyti savo vaikus ir skatinti juos atrasti mėgstamus užsiėmimus bei daryti tai, kas jiems gerai sekasi. Jeigu vaikas yra žemo ūgio, tai dar nereiškia, jog jis negali bandyti ir kad jam negali pasisekti. Tėvai turėtų viską padaryti, kad vystytųsi vaiko pasitikėjimas savimi ir jis tinkamai save vertintų, nes tai gali turėti rimtų pasekmių visam likusiam jo gyvenimui.

_{Į puslapio pradžią}

Kaip elgtis su vaiku?
Ikimokyklinio amžiaus vaikai
Ikimokyklinio amžiaus vaikams sunku suprasti, kad didesnis nereiškia vyresnis. Žemesnio ūgio vaikai žiūri į kitą vaiką savo darželio grupėje ir sako: "Jis už mane didesnis". Jam sudėtinga suprasti, kad to paties amžiaus vaikai atrodo vyresni. Artėjant mokykliniam amžiui, net ir mažiausi skirtumai gali labai išryškėti ir pasidaryti svarbūs. Vaikui, kuriam yra, pavyzdžiui, ketveri su puse, yra tikrai ne tas pats, jeigu kiti vaikai mano, kad jam yra treji. Dėl to vaikas gali jaustis labai blogai. Ir nors daugumai vaikų jų žemaūgiškumas nėra didelė problema, visgi tai yra dar vienas iššūkis, kurį jiems tenka įveikti.
Dar viena problema, susijusi su žemu ūgiu vaikystėje, yra tai, kad žmonės galvoja, jog vaikas yra jaunesnis nei iš tiesų yra, ir elgiasi su juo atitinkamai. Dažnai taip elgiasi ne tik tie, kurie nežino vaiko amžiaus, bet ir tie, kurie tai žino. Toks elgesys taip pat gali turėti įtakos vaiko savigarbai.
Skirtumas tarp trejų ir ketverių metų amžiaus yra tai, kad vyresniam vaikui suteikiama daugiau teisių, jis jaučia, kad žino ir sugeba daugiau dalykų. Vaikui augant jis gali atlikti daugiau užduočių ir kaip tik to iš jo ir tikimasi. Jeigu tėvai netiki, kad jų vaikas gali padaryti tam tikrus dalykus, nes nesąmoningai jį laiko jaunesniu, tai gali labai slėgti vaiką. Vaikai šią problemą sprendžia skirtingai. Vieni tiesiog išdrožia tėvams į akis, kad jiems jau ketveri ir kad jie puikiai gali susitvarkyti su užduotimis. Kiti viską palieka taip, kaip yra, ir neprašo kad jiems leistų daryti kažką, ko iš jų būtų tikimasi, jei jie būtų didesni.
Svarbiausia pagalvoti kokią įtaką tai gali daryti vaiko savigarbai. Geriausia būtų atsakyti: "Ką gi, jie mano, kad aš negaliu to padaryti, tačiau aš žinau, kad aš sugebėsiu." Gal ir neblogai, jei vaikas reikalauja, kad su juo būtų elgiamasi pagal jo amžių. Tačiau kartais taip vaikai gali tapti pernelyg agresyvūs ir persistengti bandydami kompensuoti nemalonų jausmą, kad tėvai netiki jų sugebėjimais. Gali atsitikti ir visiškai priešingai. Vaikas gali pradėti galvoti: "Jie nemano, kad aš galiu tai padaryti, tai gal ir tikrai negaliu." Bet kuriuo atveju svarbiausia, kad vaikas neprarastų pasitikėjimo savimi.
Jei tėvai netiki, kad vaikui augant jis gali susitvarkyti su naujomis užduotimis, tai gali trukdyti vaiko emociniam ir psichologiniam vystymuisi. Jei tėvai nuolat kartos: „Gal tau nereikėtų to daryti“, vaikui nebus suteikta galimybė pabandyti ir pačiam įsitikinti, kad visgi jis sugeba ir žino kaip tai daryti. Jei tėvai per daug globoja savo vaiką, jie gali trukdyti vaikui įgyti gyvenimišką patirtį, nes jis nepatirs nei sėkmių, nei nesėkmių. Be to, vaikas gali pradėti galvoti, kad ką bedarytų, jam reikalinga tėvų pagalba, dėl ko tarp vaiko ir tėvų gali išsivystyti liguistas pernelyg artimas ryšys.
Reikėtų pasistengti suprasti, kaip svarbu teisingai įvertinti vaiko amžių, ir pripažinti sau, kad nors jūs ir žinote, kiek iš tiesų jūsų vaikui metų, net būdami jo tėvais galite elgtis su juo taip, tarsi jis būtų jaunesnis. Niekada to nepamirškite ir nesielkite pernelyg globėjiškai. Pasikalbėkite su savo vaiku ir išklausykite jį. Paklauskite savęs, ar jums neatrodo, kad vaikas jaučiasi nekompetentingas arba kad jam trūksta pasitikėjimo savimi, ir stenkitės padėti jam tai įveikti, leisdami jam pajusti ką jis sugeba. Su juo reikia elgtis  kaip ir su bet kuriuo kitu vaiku, tik šiuo atveju jūsų laukia dar vienas nelengvas iššūkis.
Mokyklinio amžiaus vaikai
Mokyklinio amžiaus vaikai susiduria su visomis ikimokykliniam amžiui būdingomis problemomis, tačiau dabar vaikas dar gali patirti aplinkinių patyčias. Mokyklose vaikai, kurie yra žemesnio ūgio ar kažkuo skiriasi nuo kitų, yra dažniau erzinami ir užgauliojami nei tie vaikai, kurie atrodo taip, kaip ir visi. Jie gali būti pravardžiuojami, jie gali patirti fizinį smurtą. Tėvai turi žinoti, kad tai gali atsitikti ir atidžiai stebėti, ar nesimato galimos problemos požymių.
Jei vaiką tik erzina ir tai nesukelia didesnių keblumų, tiek vaikas, tiek tėvai turėtų pasistengti tai ignoruoti arba nubrėžti ribą tarp to, kas yra priimtina, o kas ne. Yra blogiau, kai vaiką pradeda skriausti. Šios problemos patys tėvai išspręsti nebegali. Apie tai jie turėtų pasikalbėti su vaiko mokytojais ir mokyklos direktoriumi, kad jie žinotų situaciją ir padėtų ją spręsti. Kai vaikai erzina vienas kitą, situaciją galima valdyti. Čia svarbų vaidmenį gali suvaidinti savigarba. Tačiau agresyvaus bendraamžių elgesio tėvai kontroliuoti negali ir todėl jie turėtų pasikliauti mokykla, kad jam būtų iš karto užkirstas kelias. Tėvai niekada neturėtų patys ieškoti skriaudiko ar jo tėvų.
Paaugliai
Paauglystė yra labai sudėtingas metas jaunam žmogui. Jei paaugliams atrodo, kad jie yra  kitokie, nei aplinkiniai, ar neatitinka kažkokių standartų, jie labai jautriai į tai reaguoja.
Šiame gyvenimo etape berniukams paprastai būna daug sunkiau, negu mergaitėms. Paaugliai dažnai save vertina pagal ūgį, o tarp anksti ir vėlai pradėjusiųjų bręsti berniukų būna gana ryškus nors ir trumpalaikis ūgio skirtumas. Lygiai taip pat skiriasi normaliai augančių vaikų ir vaikų su AHD ūgis. Tyrimai rodo, kad aukšti paaugliai yra patenkinti savo kūnu, tuo tarpu žemo ūgio berniukai dėl jo kenčia, nors šis neigiamas fizinis kūno suvokimas ir ne visada daro įtaką vaiko pasitikėjimui savimi kitose srityse. Taigi, žemaūgių berniukų bendras savigarbos lygis paprastai yra toks pats kaip ir kitų vaikų.
Baimė išsiskirti iš kitų dar labiau išryškėja, kai vaikus pradeda traukti kitos lyties atstovai. Vaikas gali jaustis ne toks kaip visi ne tik dėl savo žemo ūgio, bet ir dėl injekcijų, kurias jis turi atlikti, net ir tais atvejais, kai jis savo ūgiu jau būna pasivijęs bendraamžius ir atrodo normalus. Tai gali turėti įtakos jo santykiams su aplinkiniais, jo  vystymuisi. Berniukas gali būti per daug drovus bendraujant su mergaitėmis arba gali manyti, kad dėl žemo ūgio jis turi mažesnį pasirinkimą.
Mergaitės dažniausiai labiau rūpinasi savo svoriu nei ūgiu. Be to, paauglės ūgį vertina kitaip nei berniukai, tai yra aukštesnės mergaitės dažniausiai jaučiasi blogai ir galvoja, kad jos yra nepatrauklios. Iš esmės tai itin sudėtingas metas jaustis kitokiu, nei visi.
Geriausia, ką gali padaryti tėvai ir mokytojai, yra stengtis neakcentuoti žemo vaiko ūgio, o sutelkti dėmesį į jų mėgstamus užsiėmimus ir tai, kas jiems gerai sekasi. Vaikas gali būti žemo ūgio, bet jis gali puikiai žaisti šachmatais ar būti geras raitelis. Daugeliui žemaūgių vaikų labai gerai sekasi gimnastika. Jie mano, kad jie turi stipresnį polinkį į gimnastiką nei kiti vaikai. Taigi, galbūt vertėtų tai pabandyti. Svarbu, kad vaikas užsiimtų tuo, kas jam gerai sekasi, galėtų tuo džiaugtis ir kitiems demonstruoti savo sugebėjimus. Tėvai gali daug ką pakeisti teigiama linkme paprasčiausiai padėdami savo vaikui siekti savo pomėgių, net jei dėl to reiktų vaiką vežti į treniruotes kitame miesto rajone ar brangiau mokėti už pianino užsiėmimus. Tėvai turi padėti vaikui suprasti, ką jis sugeba, ir tada vaikas suvoks, kad jis turi ypatingų gabumų.
Visgi nereikėtų pamiršti, kad vaikui sulaukus paauglystės, prasideda jo atsiribojimo nuo tėvų procesas. Paauglystėje tėvai tebelieka svarbiu emocinės paramos šaltiniu, tačiau vaikams nebeimponuoja, kai yra nustatomos vertybės ar atskiriama, kas yra šaunu. Dažniausiai būna atvirkščiai – tai, kas tėvams atrodo šaunu, vaikams automatiškai atrodo priešingai. Taigi tėvai turėtų būti draugiškai nusiteikę ir pasiruošę vaikus išklausyti, jei šie to nori, tačiau paauglystėje vyresni broliai ir seserys, o ne tėvai, dažnai gali suvaidinti žymiai svarbesnį teigiamą vaidmenį, padėdami suformuoti elgsenos modelius ir jaustis normaliais.
Pilnametystė
Visuomenėje vyrauja tam tikras „ūgio kultas“, pabrėžiantis ryšį tarp aukšto ūgio ir galios bei sėkmės. Sulaukę paauglystės ir pilnametystės, žemaūgiai vaikai susiduria su šiuo požiūriu, nes jis jiems aktualus. Yra atlikta daug tyrimų, kuriais buvo bandoma nustatyti ryšį tarp žmonių, ir ypač vyrų, ūgio ir jų pasiekimų mokykloje ar atlyginimo darbe. Kalbant apie karjerą, pastebėta, kad aukštesnes pareigas dažnai užima aukšti žmonės, tuo tarpu žemesnės pareigos atitenka žemaūgiams. Apie diskriminaciją dėl ūgio viešai mažai kalbama, todėl tai yra dar pavojingiau. Juk kuo mažiau viešai diskutuojama apie neigiamą reiškinį, tuo sunkiau su juo kovoti.
Didžiausia problema, kuri gali lydėti vaiką jam augant – tai savigarbos trūkumas. Jei žmonės ne itin teigiamai vertina savo kūną, tai gali turėti įtakos jų santykiams su priešingos lyties atstovais. Tai, savo ruožtu, gali rimtai paveikti žmogaus savigarbą ir pasekmės gali būti labai neigiamos. Kai žmonių savigarba nėra pakankamai aukšta, jie netiki savimi. Jie nedrįsta imtis įvairių dalykų, todėl neišbando to, ką išbandytų, jei pasitikėtų savimi. Jie nesuteikia sau galimybės mėgautis sėkme, o tai gali turėti įtakos netgi jų karjerai bei svarbiems sprendimams. Pasekmės gali būti įvairios, todėl labai svarbu, kad tėvai kuo anksčiau pradėtų spręsti šias problemas ir darytų viską, kad būtų ugdomas vaiko pasitikėjimas savimi.

_{Į puslapio pradžią}

Alkoholio vartojimas
AHD turintys žmonės gali gyventi normalų gyvenimą. Alkoholio vartojimas neturi įtakos gydymo sėkmei. Tačiau jei ketinate eiti į vakarėlį, injekciją turėtumėte susileisti prieš išeidami iš namų, kad nepamirštumėte to padaryti, jei grįšite namo vėlai.

Ar AHD turėtume laikyti negalavimu ar negalia?
Specialistai stengiasi nesakyti vaikams, kad jie yra labai žemi ir nevartoti termino „augimo hormono deficitas“, nes tai gali "priklijuoti etiketę". Jie sako: "Tau reikia šiek tiek pagalbos, kad geriau augtum, todėl mes paskirsime tau gydymą." Nes "etiketė" gali lydėti vaiką visą gyvenimą.
Dažnai net ir paties geriausio linkintys tėvai gali nuspręsti, kad jų vaikas yra kitoks, nes turi augimo hormono deficitą. Tada jie apriboja savo vaiko veiksmus ir pasmerkia jį nesėkmėms. Būtų geriausia sakyti, kad vaikas, galbūt, turi augimo hormono deficitą, ir, jei taip, jam gali būti paskirtas gydymas. Tačiau tai nėra liga. Tai tas pats, kaip, pavyzdžiui, geležies stoka organizme.
Specialistai visada stengiasi pasikalbėti su vaikais, turinčiais AHD, ir paaiškinti jiems, kad jie nėra prastesni už kitus žmones. Jie sako, kad kiekvienas žmogus turi tam tikrų gabumų, taigi vaikas turi rasti tai, kas jam patinka. Akivaizdu, kad būdami žemo ūgio jie nebus krepšininkais, tačiau tikrai galima surasti užsiėmimą, kur ūgis nėra toks svarbus. Vaikams yra akcentuojama, kad jie yra normalūs, o tėvams – kad jie turi elgtis su savo vaiku kaip su normaliu žmogumi ir užtikrinti, kad jis, nepaisant savo žemo ūgio, visuomet jaustųsi lygiavertis su kitais žmonėmis.

_{Į puslapio pradžią}