Iš kur galiu žinoti, kad mano vaiko ūgis yra per mažas?

Reikėtų reguliariai matuoti vaikų ūgį, kad būtų galima nedelsiant pastebėti, jeigu jie auga per lėtai. Dažnai vaikų ūgio sutrikimai lieka nepastebėti dėl to, kad jų ūgis nėra reguliariai matuojamas arba dėl to, kad tėvai arba mokyklos medicinos darbuotojai nemano, kad vaiko ūgis yra probleminis, taigi, jie nesikreipia į gydytoją.
Čia gali padėti drabužiai. Ar vaiko drabužių dydis yra skirtas jo amžiui? Jei ne, ar vaikas kada nors dėvėjo savo amžiui skirtus drabužius? To pakanka, kad suprastume, ar viskas yra gerai.
Yra keletas kitų svarbių klausimų, kurie leidžia daryti AHD prielaidą. Ar vaikas yra žemiausias savo klasėje? Ar jam sunku žaidimuose neatsilikti nuo savo bendraamžių? Ar jis auga mažiau, negu 5 cm per metus? Ar prasidėjus jo draugų lytiniam brendimui jo brendimas dar neprasidėjo?
Dažnai tėvai net nesusimąsto apie tai, kad jų vaikas yra žemaūgis ir kad galima kažką pakeisti. Neretai tėvai galvoja: "Taip, vaikas yra žemaūgis. Yra kaip yra. Nieko nepadarysi." Tačiau tėvai turi žinoti, kad galima kažką padaryti, jeigu vaikas auga per lėtai. Bent jau vaiką turi apžiūrėti specialistas – vaikų endokrinologas. Dabar vaikai nebėra reguliariai stebimi mokyklose, kaip tai buvo daroma anksčiau, taigi reikia daugiau laiko, kad būtų pastebėtas sulėtėjęs vaiko augimas ir vaikas būtų perduotas pediatrui.
Kita vertus, vaikai, kurie yra mažesni už savo bendraamžius, paprastai puikiai tai suvokia patys. Kartu su savo klasės draugais jie negali dalyvauti tam tikroje veikloje, pavyzdžiui, jie negali patekti į kai kuriuos atrakcionus atrakcionų parke ar dalyvauti sportinėse varžybose. Kartais ūgių skirtumas gali turėti įtakos vaiko pasiekimams mokykloje, ypač, jeigu kiti iš jo šaiposi ar jeigu jam nesiseka bendrauti su kitais vaikais. Paprastai žemaūgiai vaikai be galo trokšta ką nors pakeisti. Netgi labai maži vaikai kartais kalba apie tai, kad jiems nepatinka būti žemesniais už savo bendraamžius. Sulaukęs 7 ar 8 metų, AHD sergantis vaikas dažniausiai išreiškia savo nepasitenkinimą savo ūgiu.
Jeigu vaikas jaučiasi gerai, tėvai dažnai nejaučia susirūpinimo. Tačiau kai vaikas pats pradeda kalbėti apie savo nepasitenkinimą, tėvai suvokia, kad reikia į tai atkreipti dėmesį ir kažką daryti.
Neretai tėvai ilgą laiką stebi savo vaiką ir tik daug vėliau jie suvokia, kad kažkas yra ne taip ir imasi veiksmų. Galbūt darželyje vaiko augimas buvo normalus, bet pradėjus lankyti mokyklą jis sulėtėjo. Galbūt dabar vaikas yra gerokai žemesnis už savo klasės draugus, o gal jis yra per silpnas žaisti futbolą. O gal kiti šeimos nariai kažką pastebi ir dėl to jiems kyla klausimų. Yra daugybė būdų, leidžiančių pastebėti vėluojančio augimo požymius, tačiau vaiką paprastai labiausiai veikia tai, kad jis jaučiasi nesąs normalus ir tai dažnai įtikina tėvus pasidomėti specialisto nuomone.

Pasakoja 13 - mečio Neilo mama, Jungtinė Karalystė
Kai kurie vaikai yra paprasčiausiai žemi, kitų vaikų vystymasis gali būti vėlyvas. Mamos turėtų stengtis negalvoti, kad kažkas yra negerai, jeigu taip nėra. Tačiau reikia pasikliauti savo nuojauta, netgi, jei tai yra jūsų pirmasis vaikas. Jei manote, kad  nieko nenusimanote apie vaikus, galite stebėti savo vaiką ir lyginti jį su kitais  žaidimų draugais. Jeigu jie skiriasi, jūs tikrai tai pastebėsite.
Kai Neilui buvo septyneri, jo ūgis buvo kaip 3 metų vaiko. Jis visiškai neaugo. Jis niekada neišaugdavo savo drabužėlių ir drovėdavosi dalyvauti fizinėje veikloje, taigi jis niekada nesudėvėdavo tų drabužių, kurios jis turėjo. Nors ir buvo panašus į trimetį, jis kalbėjo kaip dešimtmetis, galbūt dėl to, kad daugelį metų jis daugiausiai laiko praleisdavo dalyvaudamas pokalbiuose ir plėsdamas savo žodyną, taigi visi juo žavėjosi ir mylėjo. Mokykloje mergaitės jį globojo. Aš praregėjau, kai mokyklos Kalėdiniame spektaklyje jam buvo paskirtas mažiausio angelo vaidmuo.

_{Puslapio pradžia}